Klastingos bangos

1670-ieji, Vasarvidžio išvakarės. Į pietiniame Temzės upės krante stovintį apšiurusį sandėlį užsuka du netikėti lankytojai. Pirmasis – turtingas ponas, besiviliantis rasti prieš dvidešimt vienus metus paliktą mylimąją. Jokūbas Eiveris gali jai pasiūlyti bet ką, nes sulaukė neseniai į sostą atsisėdusio karaliaus Karolio II malonės, ir yra įsitikinęs, kad neturtinga šio sandėlio savininkė Alinora turi kai ką, ko pats už pinigus negali nusipirkti – jo sūnų ir įpėdinį.

Antroji lankytoja – iš Venecijos atvykusi sielvartaujanti gražuolė našlė. Ji į Alinorą kreipiasi kaip į anytą ir atskubėjo pranešti, kad jos sūnus Robas nuskendo klastingose Venecijos lagūnos bangose.

Alinora rašo laišką broliui Nedui, neseniai atvykusiam į tolimąją Naująją Angliją ir bandančiam susikurti gyvenimą tarp dviejų pasaulių – Anglijos naujakurių ir Amerikos indėnų, nors neišvengiamai artėja karas. Alinora jam praneša žinanti – ir nė kiek neabejojanti, – kad jos sūnus gyvas, o našlė yra apsimetėlė.